Prieblandos Kronikos (short story for children magazine; written in Lithuanian)

2015/03/10 19:00 Mielas dienorašti, kodėl, kodėl vos pabudusi išsyk pamirštu, ką sapnavau? Ką tik regėjau ryškiausią košmarą gyvenime – ir visai nepamenu, kas jame vyko. Blyksnis, trenksmas, skausmas – pabiri pojūčiai, niekaip nesusiliejantys į visumą. Net ir tie po truputį srūva į nebūtį – lyg rieškučiose pasemtas vanduo (geras palyginimas, reik pasibraukt, pravers rašant rytdienos interpretaciją). Galbūt sapnavau, jog mane nutrenkia žaibas? Brrr. Gal ir gerai, kad neprisimenu. Net sunku atgamint, kada užsnūdau. Butas tuščias, tėvai vis dar negrįžę iš darbo. Keista. Ką, abiems viršvalandžiai? Gyvenam čia jau pusę metų, lyg ir įpratau prie naujojo buto. Šįvakar visgi kažko nejauku. Nesąmonė, man trylika, jau kaip ir beveik suaugus – nu bet nejauku ir viskas! Toks jausmas, lyg prieš pat man prabundant namie kažko būta. Triskart iššniukštinėjau kiekvieną buto kertelę – nieko. Žinoma, kad nieko. Na tu ir paranojikė, Klara. Kompas išvežtas taisyt, o televizorius štai irgi nebeveikia, rodo vien sniegelį. Smaguma. Grįžęs tėtis tikrai apsidžiaugs. Aš nieko dėta, aišku, juk tokį radau. Tik kur tau kas manim patikės. Išjungiau dėžę (nuo to traškesio tik dar labiau nervus tampo...), susiraičiau ant sofos su knyga ir išsyk prisiminiau, kad šiandien turėjau ją gražint Gaudvilei. Kol vėl nepamiršau, raštelėsiu jai žinutę. Neypač įdomi šiandien diena pasitaikė. Kaip ir daugelis... ech, kartais pagalvoju, kam apskritai varginuos su šituo dienoraščiu?

Terra Incognita (short story for children magazine; written in Lithuanian)

Brangiausioji Klotilda, Ekspedicija prasidėjo be galo sklandžiai – šįryt palikome galingosios Amazonės vagą ir ėmėme irkluoti prieš srovę paslaptinga, neištyrinėta jos atšaka. Įdomu, ar šią upę pavadins mano vardu? Vyrų dvasia pakili – mokslo draugija patvirtino mano įgyto žemėlapio autentiškumą; vertimas dar nebaigtas (tuo rūpinasi su mumis keliaujantis akademikas, geriausias savo srities specialistas profesorius Hektoras Otulis), bet akivaizdu, jog vietinės actekų atmainos žemėlapis žymi kelią link dar neatrastos jų barbariškų dievų šventyklos. Aplinkui dūzgia uodai, lianomis rangosi gyvatės, džiunglių karštis bei drėgmė vargiai pakeliami (o, kaip pasiilgau mūsų mielojo Portsmuto miglų), bet tai niekis palyginus su neįsivaizduojamais lobiais laukiančiais priekyje. Nepailsdami irkluojame pirmyn – už mūsų Viešpatį Dievą, giminės vardą bei karalienę Viktoriją! Amžinai Jūsų, Seras Hampfris Hemptonas, 1853-jų Gegužės 5-ji Brangioji Klotilda, Šiandien praradome šešis vyrus. Du iš jų mirė nuo maliarijos – bjaurus reikalas, bet tokia jau buvo Viešpaties valia, matyt. Kelių valčių įgulos pakėlė erzelį siūlydami palikti šias prakeiktas pagonių žemes ir traukti atgalios. Vieną jų viešai nuplakiau rimbu ir palikau pririštą prie medžio – manau, sutiksite, jog su nepaklusniais spalvotais vergais reikia elgtis griežtai. Ginčiai nurimo, bet tuo dienos negandos nepasibaigė. Vidurdienį, kai saulė kybojo zenite, o karštis darėsi nepakeliamas, mūsų ekspedicija pakliuvo į čiabuvių pasalą. Kaukėmis veidus prisidengę indėnai puolė iš abiejų upės pusių. Mūšis buvo trumpas, bet tragiškas – raudonieji nudobė keturis dorus, krikščionis vyrus. Surengėme jiems prideramas laidotuves, o kelias dešimtis nušautų laukinių išmetėme į krantą džiunglių žvėrims. Bruožai ir apranga visai nepanaši į kitų vietinių – matyt susidūrėme su šventyklą garbinančiais actekais. Tai geras ženklas, vadinasi, plaukiame reikiama linkme. Priekyje laukiančio lobio perspektyva nugina bet kokias juodas mintis. Melskitės už mūsų sėkmę, Jus mylintis, Seras Hampfris Hemptonas, 1853-jų Gegužės 8-ji

Lietuviškos Imtynės (short story for children magazine; in Lithuanian)

Lapkričio 15-oji, 21:05 – 22:00 Ringas. Spalvingi Kostiumai. Augaloti imtynininkai bei nesibaigiančio smurto lavina. Nekenčiu smurto, bet ką padarysi – darbo specifika priverčia dar ir ne tokias vietas aplankyti. Aišku, čia viskas paprasta ir pažįstama: sporto ir pramogų šou mišinys, toks populiarus anapus Atlanto. Bet tai ne amerikietiškos imtynės; vienas nedidelis, bet esminis skirtumas neleidžia vaikinams iš Valstijų paduoti „Lietuviškų Imtynių“ organizatoriaus Šarūno Buroko į teismą už akivaizdų plagiatą. Štai, vienas iš dviejų ringe besikaunančių imtynininkų visai pasiunta: iš užančio išsitraukia didžiulį, idiotiškai atrodantį peilį. Žiūrovai pašėlsta – tai momentas, kurio visi laukė. Imtynininko priešininkas irgi nepėsčias: surikęs kovos šūkį atsivėdėja nežinia iš kur ištrauktu kirviu ir nukerta pirmąjam galvą. Kraujas trykšta fontanais. Neįtikėtinai tikroviška ir be galo neskoninga – negaliu patikėti, jog Jolantai šie pasirodymai nuoširdžiai patinka... Bet tai priežastis, kodėl žmonės iš WWE bei AWF mane pasamdė – visas reikalas dvokia suktybe. Kaip Šarūnas Burokas ir jo komanda sugebėjo pasirūpinti tokiais tikroviškais specialiaisiais efektais – ir dar gi prieš gyvą auditoriją? Policija nerado už ko užsikabinti; bet aš ne iš policijos. Ak, tiesa, pamiršau prisistatyti – Henrikas Blinda, privatus detektyvas.

Kaukės ir Žvakės (short story for children magazine; in Lithuanian)

1 Naktis Žvarbus paskutinio Spalio vakaro vėjas nenuilstamai plėšė šimtamečių klevų lapus. Šie vienas po kito leidosi žemyn, ant samanose paskendusių antkapinių paminklų. „Simboliška“, - gūždamasis nuo šalčio mąsliai sušnibždėjo Ignas. Po kapines vaikštinėjantis dešimtmetis berniukas nebuvo visiškai tikras, kas tas simbolizmas yra ir kur jis slypi; tiesiog bandė atkartoti savo tėvą, kurį vaikas dievino, kuris visur įžvelgdavo kažką gražesnio bei prasmingesnio, nei matėsi plika akimi ir – svarbiausia –kuris net šaltą Spalio trisdešimt pirmosios dienos vakarą netirtėjo iš šalčio ar... baimės. Ne. Čia nėra ko bijoti, aplink jį viso labo tik medžiai ir akmenys su išraižytais vardais; jų savininkai jau seniausiai apleidę šį pasaulį. be Igno ir jo šeimos kapinėse nėra nei gyvos dvasios... Bet berniuko nerimas neapleido, anaiptol – vis stiprėjo jausmas, kad jį kažkas stebi. Kažkas klaikus ir priešiškas, besislepiantis pačiame jo regėjimo lauko pakraštyje ir Ignui pasisukus vis pasitraukiantis. Vaikas paspartino žingsnį – gal judėdamas nors kiek sušils? Už jo sutraškėjo šakelė. Berniukas nustėręs sustojo. Nervingai iš savęs nusijuokęs patraukė tolyn – na ir kvaila išsigasti dėl tokio nieko- Sušlamėjo lapai, trekštelėjo dar kelios šakos. Šįsyk tiesiai už Igno nugaros. Vaikas nusibraukė jo kaktą išmušusį šaltą prakaitą. Vėjas nurimo. Kapinėse įsivyravo spengianti tyla. Dvejonių nebeliko; Igno įsivaizduota būtybė iš tiesų jį sekė. Sukaupęs visą įmanomą drąsą berniukas atsisuko ir išvydo-

Tinklas (short story for children magazine; in Lithuanian)

Biologijos pamokoje tvyrojo neįprasta tyla: ją trikdė tik šlamantis popierius ir krebždantys rašikliai. „Rugsėjis dar nesibaigė, o Kalnutis mus jau kontroliniais kankina“, mintyse piktinosi Kristijonas beviltiškai ieškodamas testo atsakymų po suolu paslėptame mobiliąjame telefone. Kažkas jam kumštelėjo į šoną – tai buvo gretimoje eilėje sėdintis Arnas. Šis sušnypštė, kad Kristijonas geriau pasisaugotų – „Pakalnutė“ ir pakaušyje akis turi. Pažvelgęs į klasės priekį Kristijonas įvertino mokytojo pravardę: Kalnutis, visad susisupęs į daugybę drabužių sluoksnių, slepiantis veidą šaliku, o akis – po tamsiais akiniais, išties atrodė gležnas ir palūžęs it kokia gėlytė. Sklido gandai, kad mokytojas slepia randus nuo kažkokių klaikių sužalojimų. Mokinių simpatijų tai nenupirko, atvirkščiai – pravardė greitai prigijo visoje mokykloje. Dar kartą dirstelėjęs į Arno suolą Kristijonas suvokė, jog jame kažko trūksta: - Kur Paulius? – sušnabždėjo berniukas. - Auklėtoja sako, kad serga, - taip pat tyliai atsakė Arnas, - Bet tai netiesa. Kalbėjau su jo tėvais. Paulius dingo. Kristijoną nukrėtė šiurpas. Dar vienas... Per pastarasiais kelias savaites pradingo maždaug tuzinas mokinių. Staiga pajuto ranką ant savo peties. Žaibiškai atsisuko – už Kristijono suolo kreivai išlinkęs stovėjo mokytojas Kalnutis. - Parodyk, ką turi rankoje, - švelniai tarė jis. Liūdnai atsidusęs ir susitaikęs su pralaimėjimu Kristijonas padavė mokytojui telefoną.

Prisiminimai Apie Ateitį (short story for children magazine; written in Lithuanian)

- Laikas – myslingiausias iš mums žinomų matavimų, - karišku žingsniu vaikštinėdamas priešais klasę dėstė fizikos mokytojas Jonaitis. Klausiausi jo ausis ištempęs – mokytojo nemėgau, jis manęs - irgi, bet kartais atrodydavo, jog dalykai, apie kuriuos Jonaitis kalbėdavo, būdavo skirti asmeniškai man. - Tris erdvės matavimus – aukštį, plotį ir gylį – mes suvokiame beveik tiesiogiai, apdoroję Informaciją, priimamą jutiminiais organais, - tęsė mokytojas. Jo nepriekaištingai tvarkingas, vienatonis juodas garderobas bei griežta veido išraiška puikiai derėjo prie kariškos laikysenos, - deja, laikas – visiška paslaptis. Mūsų protai jo nefiksuoja; vienintelis dalykas, ką suvokiame yra pokyčiai, paremti atmintimi. Visgi kyla klausimas – jei žmonių suvokimas aprėptų ne tik praeitį, bet ir ateitį, kaip pasikeistų mūsų atminties mechanizmas? Kaip tuomet suvoktume pasaulį bei vadinamąją laiko „tėkmę“? Parimęs ant savo suolo krašto šyptelėjau – o, kad jis žinotų... Užsimerkiau, sutelkiau mintis. Klasės šurmulys aplink mane ėmė lietis į vientisą, duslų ūžimą. Jaučiau, kaip laikas... raukšlėjasi. Nerandu tikslesnio žodžio tam apibūdinti. Nusprendęs, kad pakankamai pasistūmėjau į priekį, atsimerkiau. Tiksliau, „atsimerkė“ mano protas. Kūnas nuo mano valios nebepriklausė.

Sakmė apie Juodąjį Riterį (short story for children magazine; written in Lithuanian)

Apsiblaususiose senojo vaidilos akyse žaidė laužo liepnos atspindžiai. Senolis pažvelgė į dangų – švininiai debesys buvo tamsesni, nei paprastai. Artinosi pūga... bet neskubriai. Laiko pakaks. Vaidila kilstelėjo savo drebančią, senatvinėmis dėmėmis išmargintą ranką. Kitoje laužo pusėje susispietęs klegančių genties vaikų būrys žaibiškai nutilo. Pilkojo Bokšto papėdėje įsivyravo pagarbi tyla. Į protėvių apsiaustus susisupę berniukai ir mergaitės tirtėjo nuo šalčio, bet nieko nebuvo galima pakeisti – klausytis sakmės jaukiame bokšto prieglobstyje nedera; tik jaučiant, kaip begalinės žiemos speigas skverbiasi iki pat kaulų smegenų ir tolumoje girdint gūdžius žmogžvėrių stūgavimus buvo galima iki galo suvokti legendos prasmę. Dusliai atsikosėjęs, bedantis vaidila pradėjo pasakoti istoriją, perduodamą iš kartos į kartą jau taip seniai, kiek tik gentis bepajėgė prisiminti. - Seniai seniai, kai pasaulis dar buvo jaunas, laukai žali, o dangus - mėlynas, šiose žemėse viešpatavo galingos žmonių karalystės. Joms nebuvo baisios nei gamtos negandos, nei nakties tamsoje tykantys laukiniai padarai – vienintelis dalykas, su kuriuo mūsų protėviai nepajėgė susidoroti buvo jų pačių godumas. Kiekvienas troško daugiau, nei turėjęs, o gavęs, ko norėjęs, užsimanydavo dar; tai tęsėsi tol, kol galiausiai nebeliko žemių, turtų ar valdžios, kurią būtų įmanoma pasidalinti taikiai. Kilo karas, žiaurus ir siaubingas. Didžiosios Rytų ir Vakarų armijos žvangino kalavijais nesibaigiančiuose mūšiuose; žalieji senojo pasaulio laukai nusidažė raudonai. Neišsemiamas godulys privalėjo būti sustabdytas. Taigi, dievai, nebegalėdami pakęsti liejamo kraujo, prakeikė žmoniją ir viską, kas jai buvo brangu. Akimirkai pasaulis paskendo liepsnose, sugriovusiose miestus ir plėnimis pavertusiose pilių mūrus – o tada saulė aptemo ir stojo tamsa. Žydrąjį dangų užtraukė pilki debesys: prasidėjo žiema, labiau naikinanti nei dievų ugnis. Kas nepražuvo nuo nepakeliamo speigo, buvo paliestas iš dangaus krentančio klampaus, juodo sniego. Jo šaltis sudegindavęs žmones iš vidaus ar dar baisiau – paversdavęs juos stūgaujančiais siaubūnais, klajojančiais po pasaulį iki šių dienų. Viskas, dėl ko kovėsi didžiosios armijos, buvo prarasta.

The Legend of Black Knight (short story published in children magazine; English translation)

Campfire‘s reflections were dancing in the eyes of the old priest. An elderly man gazed upon the sky: lead-coloured clouds were even blacker than usual. A snowstorm was approaching... yet not too fast. Time was still aplenty. Shaman-priest slowly raised his shaking, age spots covered hand. The pack of the tribe‘s young, chattering at the opposite side of the campfire, instantly went quit. Respectful silence fell there, at the foot of the Grey Tower. Boys and girls, cloaked in their ancestors‘ capes, were shivering from cold, but it could not have be helped. Listening to the legend inside the comfy shelter of the Tower was simply not proper; the tale‘s meaning could only be truly understood while feeling the biting frost of the endless winter and hearing the harrowing growls of the man-beasts echoing from afar. The old priest coughed; his toothless mouth formed something akin to a smile. The soothsayer began his tale, told from one generation to the next as long as the tribe remembered:

Kapinių Valdovas (short story for children magazine; written in Lithuanian)

Bandžiau rėkti, bet nepajėgiau išleisti nei garso; norėjau bėgti, bet neįstengiau krustelėti. Nuovargio nežinantys numirėlių gniaužtai mane spaudė stipriau nei tvirčiausi pančiai, šaltos it ledas jų rankos dengė manąją burną. Negyvose zombių akyse neįžvelgiau pasigailėjimo; nesulaukiau jo nei iš priešais mane stovinčio vudu šamano. Burtininko akys degė goduliu – panašu, vienos aukos jam šiandien neužteks... negyvas mano kūnas priklausys ir tarnaus jam. Per amžius. Lediniams pirštams vis tvirčiau spaudžiant gerklę sąmonė po truputį pradėjo temti. Žmonės sako, kad prieš mirtį akyse ima blykčioti viso gyvenimo nuotrupos. Mano atvejis kiek bjauresnis – paskutinėmis akimirkomis temačiau virtinę mane čia atvedusių nesąmonių. Lyg vieno karto būtų buvę mažoka. Ką, nepajėgiu iššaukt nė vieno nors kiek laimingesnio prisiminimo? Tiesiog tobula. Ką gi... Viskas tikriausiai prasidėjo nuo to nelemto karavano. Ir kas mane stūmė jame lankytis? Na, bet visas miestelis vien apie jį ir tešnekėjo; be to, Justino tėtis buvo ką tik pasimiręs, tad Justas stengėsi tvertis menkiausios progos prasiblaškyti. Kokia aš draugė, jei nebūčiau palaikius kompanijos?

Kitas Laikas, Kita Vieta - Slaptųjų Tarnybų Kronikos (short story for children magazine; written in Lithuanian)

1945-ųjų gruodis. Aštriu dyzelino kvapu trenkiančios sausakimšos vakarėjančio Manheteno gatvės klega šventiniu šurmuliu, kurį užgožti pavyksta vien nerangių metalinių automatonų žingsniams. Klangt-klangt, klangt-klangt... Ir koks gi pusprotis sugalvojo, jog pergalės parado proga dera išknisti apsilaupiusius, techniškai atsilikusius Pasaulio Mugės laikų mechaninizuotus robotus? Patriotiniais Dėdės Semo bei ledi Kolumbijos drabužiais aprėdyti rūdyjantys metalo žmonės daro gėdą tiek paradui, tiek visam Niu Jorko miestui. Visgi šalia nuo dyzelio dūmų pajuodusio dangoraižio kampo stypsančiam niekuo neišsiskiriančiam ūsuotam vyriškiui erzelis gatvėje nelabai terūpi. Visas vyro dėmesys žvelgiant iš šalies atrodo sutelktas į rėksmingą rankose laikomo laikraščio antraštę: „KARAS EUROPOJE BAIGĖSI!“. Po išblukusia juodai balta nuotrauka besipuikuojanti paantraštė patikslina: “Trumanas, Čerčilis ir Fon Štaufenbergas priima Maskvos kapituliaciją/ Sovietų Sąjunga padalijama į įtakos zonas.” Iš tiesų istorinė pergalė ūsuočiui rūpi tiek pat menkai kiek gėdingas automatonų pasirodymas – nervingai kramtydamas savo netikrus ūsus agentas Bleikas pro laikraščio viršų atidžiai nužiūrinėja kiekvieną šventiškai klegantį minios dalyvį. Įsimylėjėlių porelę vaidinantys agentas Forestas bei agentė Rozandžela daro tą patį, kaip ir likę keturi slaptosios tarnybos smogikai. Taikinys privalo pasirodyti, kada – tik laiko klausimas.

Po Laiminga Žvaigžde (short story for children magazine; written in Lithuanian)

Vaikai mėgsta svajoti: sunku būtų surast bent vieną mano bendraamžį, slapta netrokštantį tapti burtininku ar superdidvyriu. Aš – išimtis. Niekad nesu fantazavęs apie kitokį gyvenimą, nes visad žinojau, jog jis iš tiesų yra... kažkur visai netoli, tereikia ištiesti ranką. Tą vakarą lauke siautėjo pūga, o aš su jauduliu žvelgiau į dvyliką liepsnelių, plazdenančių ant gimtadienio torto. Tėvai pasistengė kaip niekad: tarp žvakių iš glaisto suformavo be galo gražią krentančią žvaigždę. Ji man priminė kažką... apie ką nebuvau mąstęs labai seniai. - Nagi, Jonai, galvok norą, - šypsodamasis į ūsą paragino tėtis. Užsimerkiau. Jaudulys vis stiprėjo. Galvoti? Nėra ko – visa širdimi troškau to kito gyvenimo; be nuobodžių pamokų, kvailų draugų ar svetimos šeimos. Nuo savo gimdytojų skyriaus pernelyg smarkiai: buvau beveik tikras, jog esu įvaikintas. Susikaupęs pasilenkiau ir užpūčiau žvakeles. Už lango tvykstelėjo šviesa: kažkas visu greičiu žiebė žemyn į netoli mūsų namo augantį mišką. Nuo smūgio net grindys sudrebėjo, o tėvai išbalo lyg du popieriaus lapai.

Kalėdinis Košmaras (short story for children magazine; written in Lithuanian)

Nakties danguje plazdenant šiaurės pašvaistei Justas skuodžia per sniego dykynę. Šaltis jam nei motais, vienintelė galvoje kirbanti mintis: pabėgti. Kuo greičiau ir toliau. Jį vejasi kai kas, ko neįmanoma sustabdyti – dangų remiantis milžinas, negailestingas Raudonasis Siaubas. Justas nedrįsta pažvelgti atgalios; bet jis girdi. Žingsnius, drebinančius žemę. Nežmogišką švokštimą. Siaubūnas padarys viską, kad vaiką pasivytų. Dūsdamas iš baimės berniukas tolumoje išvysta miesto žiburius. Tai Helsinkis. Ten jis ras pagalbos. Karštligiškai bėgdamas vaikas pasijunta be galo suglumęs – kas, po paraliais, nutiko? Štai, jis, nežinia kaip atsidūręs vidury sniegynų, sprunka nuo antgamtiškos pabaisos, o juk, rodos, visiškai neseniai...
Close